ETNO JUODOJI?
Džiaugiamės sukūrę savo juodųjų arbatų liniją - kiekviena ETNO juodoji sukurta iš atrinktų arbatžolių, kilusių iš geriausiai arbatą pažįstančių ir puoselėjančių kraštų. Juodosios arbatos yra stipresnio tvirto skonio turi daugiau kofeino nei kitų rūšių arbatos, tačiau – mažiau kofeino nei kava. Juodosios arbatos mėgėjus norime nustebinti su ETNO išskirtinais net 4 skoniais.
MANO MĖGSTAMIAUSI
ARBATA ISTORIJOMS
Stebuklai ir burtai daug kam tėra pramanai ir pasakos. Tie, kurie taip mano, greičiausiai nebepastebi mažų kasdienių stebuklingų nutikimų – ateitį keičiančių žinučių, į praeitį nukeliančių kvapų ar ramybės jausmą suteikiančio puodelio arbatos. Puoselėjame žolininkystę ir iš Lietuvoje surinktų žolelių ir uogų – melisų, čiobrelių, ramunėlių, aviečių ir kitų, kuriame kasdien magija ir pasakomis patikėti paskatinančias arbatas.
ČIA PRASIDEDA ISTORIJOS
Kasdien apsupam save ir kitus žodžiais, kurie mus veikia – suteikia džiaugsmo, liūdesio, šilumos.
Paskatina padaryti kažką gero ar kaip tik, iškrėsti kokią išdaigą ir taip atsilyginti už įskaudinimą. Taip nutinka, kai pamirštame kokie galingi ir magiški žodžiai gali būti. Sumaišius juos su įvairiausiomis žolelėmis – čiobreliais, ramunėlėmis, melisomis ir gausybe kitų – ir uogomis – erškėčių, aviečių, mėlynių bei kitokių ryškiaspalvių – galima sukurti dar daugiau stebuklų. Arbatos pakeliuose besislepiančios žolelės ir uogos lyg burtų skrynia tam, kas ieško kaip pripildyti kasdienybę magija ir kiekvieną blogą žodį nuslopinti šiluma bei gėriu.
Kaip įveikti vis tykančius pagauti devyngalvius laiko slibinus, kasdienybės pilkumą, jėgų ar magiškų paslapčių trūkumą. Užkaitęs vandens virdulys kaskart pakvies atverti stebuklų skrynelę ir darsyk patikėjus burtais, sukurti savo šiluma ir jaukumu spinduliuojančią pasaką.
ETNO kolekcija
Kasdien apsupam save ir kitus žodžiais, kurie mus veikia – suteikia džiaugsmo, liūdesio, šilumos.
Įžengus į mišką, žiemą ar vasarą, viskas lyg nuščiūva, priverčia sustoti, apsidairyti ir savęs paklausti „Ar tik aš nemačiau kažko prabėgant?“.
Gal ten buvo žolėje pasislėpti skubantis stirniukas? O gal ten buvo miško tvarką prižiūrintis nykštukas?
Jie, naudodamiesi savo nedideliu ūgiu ir šoklumu, keliauja medžiais ir stebi kiekvieną, apsilankantį miške. Ar nelaužo šakų, ar nekerta medžių, ar negaudo gyvūnų. Nykštukai miške pamato kiekvieną žmogaus poelgį. Jei kažkas padaro bloga, nykštukai vieni kitiems apie tai praneša ir sugalvoja kaip kaltininką nubausti. Jie pasitelkia visą mišką ir imasi veiksmų – užklampina mašiną, nebeleidžia rasti suniokotos vietos ar, bent jau, išterlioja batus.
Tuos, kurie miške lankosi tik pasisemti ramybės ir gryno oro, jie apdovanoja savo prižiūrimų medžių, krūmų ir žolių gėrybėmis. Išsineštos iš miško jos tampa uogienėmis, grybų patiekalais ir arbatomis. Gurkšnojant arbatą ir mėgaujantis melisos, kmynų ir erškėčių uogų skonių pats tas klausytis pasakojimų apie nykštukų gerus darbus ir išdaigas.
ETNO Nykštukų arbata
Įžengus į mišką, žiemą ar vasarą, viskas lyg nuščiūva, priverčia sustoti, apsidairyti...
Saulei ėmus leistis ir po truputį atslenkant vakaro tamsai, viskas ima po truputį keistis.
Žmonės gatvėse ir kiemuose ima greičiau eiti, vieni kitus skubinti ir skatinti kuo greičiau sugrįžti į jaukų ir saugų namų prieglobstį. Vienas po kito įsižiebia gatvės žibintai, nušviečiantys kelią vis skubriau žingsniuojantiems žmonėms. Užsidega vis daugiau langų aplinkiniuose namuose ir pajutus magišką vakaro nuotaiką imi iš jų dėlioti slaptus, niekam kitam nematomus ir nežinomus ženklus ir taip įspėti artėjančios nakties paslaptį. Ką ji atneš?
Visiems jaukiai susibūrus namie ir užsiplikius arbatos, kol aplink sklinda aviečių, ramunėlių ir pipirmėčių kvapai, lyg ramybę ir šilumą sukeliantys burtai, iš lėto prasideda pasakojimai. Apie dienos darbus bei pasiekimus, ateities, kad ir labai labai netolimos, planus ir kažkur, už jūrų marių ir devynių miškų tikrais stebuklingais ritualais užsiimančias laumes, savo burtams naudojančias tas pačias žoleles, esančias arbatoje ir saugančias visų ramybę geriau nei viską apšviečiantys žibintai ar raudonai mirksinčios kamerų akys. Jos rūpinasi, kad, ar vėjai pūstų, ar liūtys šėltų, ar pūgos siaustų už lango, vakaras namuose būtų švelnus ir aksominis, šiltas ir jaukus.
Tik niekam neišduokit šios paslapties.
ETNO aksominis vakaras
Saulei ėmus leistis ir po truputį atslenkant vakaro tamsai, viskas ima po truputį keistis.
Nakties ramybę ir paslaptis kasryt išsklaido ne tik aukščiau ar žemiau kylančios saulės spindulių teikiamos jėgos, bet ir su pirmaisiais spinduliais pabundantys paukščiai.
Kuo spindulių daugiau, tuo didesnė paukščių ir jų giesmių įvairovė, tuo daugiau jėgų įgauna ir diena, ir žmonės. Tačiau ar gali būti per daug energijos? Žinoma, kad ne. Gali būti tik jos per mažai. Ypač, kai ruošiesi nuversti didesnius ar mažesnius kalnus.
Tad, tie, kuriems saulės spindulių nepakanka, dar naudojasi stebuklingų eliksyru iš šaltalankių ir erškėčių uogų bei ramunėlių, dar žinomo kaip rytinis arbatos puodelis. Šis eliksyras užpildo žmogaus mintis ir kūną saulės šiluma ir įkvepia leistis į dienos nuotykius ramiai, apgalvotai ir kaip tikram pasakų herojui – neišduodant savęs. O jei pritrūksta jėgų, vėl jas papildant šiuo stebuklingu, saulėtu eliksyru.
ETNO saulėtas rytas
Nakties ramybę ir paslaptis kasryt išsklaido ne tik aukščiau ar žemiau kylančios saulės spindulių teikiamos jėgos...
Kiekviena diena mus pasitinka su naujais iššūkiais ir privalomomis įvykdyti misijomis, kurių ir imamės beklaidžiojant miestų ir miestelių gatvėmis bei nepažintų gyvenimo nuotykių labirintais.
Ir lyg devyngalvis slibinas mus vis vejasi laikas, kurį bandom aplenkti ir išvengti jo deginančio ir nesulaikomo bėgimo. Vis ieškom geriausio būdo nuo jo pabėgti, kad tik kada nors, geriausia – artimiausioj ateity, galėtume ramiai sau atsikvėpti nuo to nepailstamo skubėjimo. Nuo tokio, regis neįveikiamo slibino, gali išgelbėti tik magija. Karštu vandeniu užpiltos ramunėlės, čiobreliai ir pipirmėtės užburia savo kvapu, kurį ir slibinas užuodžia, o tada…
Sulėtėja ir pavirsta pilve besibūriuojančiais jausmų drugeliais bei šiltais ir pūkuotais, lyg zuikučiai, kutenančiais prisiminimais apie močiutės rankas, draugystės pradžią, tėvų glėbį. Jie buriasi aplink ir šildo keldami šypseną bei skatindami dar šiek tiek pabūti ramiai ir lėtai. Pailsėti ir tada jau gal, bet jau tik gal, vėl pradėti bėgti, kai pasibaigus magiškam arbatos poveikiui visa tai vėl pavirs devyngalviu slibinu.
Tik, šįkart jau žinant kaip jį priversti sustoti ir atgauti jėgas, kad jų užtektų visiems kalnams nuversti.
ETNO šiltas prisiminimas
Kiekviena diena mus pasitinka su naujais iššūkiais ir privalomomis įvykdyti misijomis, kurių ir imamės beklaidžiojant miestų ir miestelių gatvėmis...
Mus supančios ryškios spalvos ir nenutylantys garsai vis vaiko kažkur kampe tykančią pilkumą, kuriai nesvarbu saulė šviečia ar šaltas vėjas staugia už langų.
Šis pilkumas visad ieško progos įsiveržti į mintis ir pavogti gyvenimo spalvas kartu su visu jų teikiamu džiaugsmu. Jis vis mažiau bijo ir vaizdų, kuriais apsikraunam, ir aplinkui sklindančių garsų. Ir ilgainiui, tas pilkumas vis labiau artinasi link mūsų galvų ir protų. Mažosios šilumos fėjos nemėgsta šio pilkumo ir nuo pat pavasario, kai medžiai ir krūmai pasipuošia žiedais, ruošia priešnuodį nuo jo.
Visu šiltuoju metų laiku jos rūpinasi vaisiais ir uogomis, raudonina jų žandus ir ruošia derliaus nuėmimui. Tuomet miško uogų lobiai, erškėčių krūmų ir kinrožių vaisiai tampa arbatos mišiniu, galinčiu apginti nuo kasdien tykančio pilkumo. Paslaptis tik ta, kad nuo jo bėgant, jo negalima įveikti.
Pilkumą reikia įsileisti, pabūti su juo, pavaišinti jį karštu arbatos puodeliu ir jis pats nusispalvina ryškiomis spalvomis, suteikiančiomis dar daugiau jėgų kasdienėms užduotims.