Arbatos gėrimas mums tapęs kasdieniu ritualu. Žolelių arbata yra bene vienintelis vaistas, kurį vartoti dar ir malonu. Mūsų amžiuje šiam paprastam malonumui sukurti reikia daug laiko, žinių, modernių technologijų. Apie žolių arbatos vartojimą išlikę žinių net Senovės Egipto istoriniuose šaltiniuose.
Lietuvoje iki šiol gyvuoja turtingos vaistažolių vartojimo tradicijos – kaimo gyventojai nusimano apie gydymą žolėmis, tad sunegalavę neskuba pirkti cheminių vaistų. Istoriniai šaltiniai rodo, kad per keletą amžių sukaupta daug žinių apie vaistinguosius augalus ir jų naudojimą. Jau XVII a. Vilniuje veikė specialios vaistažolių krautuvės. Praktinė medicina ėmė sparčiau plėtotis, kai vaistinguosius augalus ėmė tyrinėti ir platinti Vilniaus universiteto botanikos sodo mokslininkai. XVIII a. pr. išleistame kataloge surašyta 1040 augalų, iš jų – 242 vaistiniai. Tad tradicija virto mokslu ir pramonės šaka – 1883 metais Švenčionyse įkurtas vaistažolių fabrikas.
Geobotaniniu požiūriu Lietuvos padėtis ypatinga, nes čia ribojasi rytų-vakarų bei pietų-šiaurės arealai. Nedideliame plote yra daug augalų rūšių, o dėl jūrinio klimato jie nuolat ir gausiai dera. Švenčionių kraštas žymus rūšių įvairove, nes yra rytų Lietuvos aukštumos dalyje. Kalvotas reljefas sąlygoja zoninį augmenijos pasiskirstymą, dirvožemis čia taip pat labai įvairus: nuo sanplovinių molių iki smėlių ir žvirgždų, nuo durpynų iki erozijos paveiktų kalvų. Taigi Švenčionių krašte gausu įvairių vaistažolių, o gyventojai nuo seno jas renka ir naudoja gydymui. 1883 m. veiklus šio krašto farmacininkas Naumas Taraseiskis įkūrė įmonę „Fabryka ziol leczniczych Taraseiski i Sinovie“.
2002 m. baigta fabriko rekonstrukcija bei sumontuota nauja technologinė įranga. Dabar įmonės gaminiai turi ne tik didelę paklausą Lietuvoje, bet ir eksportuojami į Pabaltijo, centrinės Europos šalis ir Rusiją.